Brangūs broliai ir seserys!

Gavėnia yra tinkamas vidinės kelionės link To, kuris yra gailestingumo versmė, metas. Šioje kelionėje Jis pats mus lydi per mūsų skurdo dykumą, palaikydamas mus kelyje į didelį Velykų džiaugsmą. Dievas mus saugo ir palaiko net psalmininko minimame „tamsiausiame slėnyje“ (Ps 23, 4), kai gundytojas akina pulti į neviltį arba dėti iliuzines viltis į savo rankų darbą. Taip, ir šiandien Viešpats girdi minių, ištroškusių džiaugsmo, taikos ir meilės, šauksmą. Kaip ir kiekviename amžiuje, jos jaučiasi paliktos vienos. Tačiau net ir vargo, vienatvės, smurto bei bado, vienodai kamuojančių vaikus, suaugusiuosius bei pagyvenusiuosius, dykroje Dievas neleidžia paimti viršų baisumo tamsai. Pasak mano mylimo pirmtako Jono Pauliaus II, egzistuoja „dieviškoji riba, nustatyta blogiui“, gailestingumas (Memoria e identita, 29 ir t.). Būtent tai turėdamas prieš akis, panorau šią žinią pradėti Evangelijos žodžiais: „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių“ (Mt 9, 36). Šioje perspektyvoje norėčiau stabtelėjęs apmąstyti šiandien dažnai aptarinėjamą klausimą – vystymosi klausimą. Ir šiandien Jėzus užjausdamas „tebežvelgia“ į žmones ir tautas. Jis į juos žvelgia žinodamas, kad dieviškajame „plane“ glūdi kvietimas į išganymą. Jėzus žino, kokios kliūtys stovi šiam planui skersai kelio, ir gailisi minių: jis nusprendžia ginti jas nuo vilkų net savo gyvybės kaina. Savo žvilgsniu Jėzus aprėpia individus bei grupes ir, atnašaudamas save kaip atperkamąją auką, patiki juos visus Tėvui.

Apšviesta Velykų tiesos, Bažnyčia žino, jog, norėdami skatinti pilnatvišką vystymąsi, savo „žvilgsnį“ į žmones turime lygiuoti į Kristaus. Juk iš tiesų atliepo į žmonių materialinius ir socialinius poreikius niekaip neįmanoma atskirti nuo jų širdies giliausių troškimų patenkinimo. Juo labiau tas pabrėžtina šiandieniame didžiulių permainų pasaulyje, kuriame vis labiau jaučiame gyvą ir būtiną atsakomybę už vargšus. Mano garbingasis pirmtakas popiežius Paulius VI nepakankamo išsivystymo žalą taikliai nusakė kaip žmogiškumo menkinimą. Todėl savo enciklikoje Populorum progressio jis pasmerkė „minimaliam pragyvenimui reikiamų dalykų stokojančiųjų materialinius trūkumus, savanaudiškumo sužalotųjų moralinius trūkumus“ bei „socialines engimo struktūras, atsirandančias dėl piktnaudžiavimo nuosavybe ar valdžia, dirbančiųjų išnaudojimo ar neteisingų sandorių“ (21). Kad tokių blogybių būtų išvengta, Paulius VI ragino ne tik „labiau paisyti kitų orumo, puoselėti neturto dvasią, bendradarbiauti bendrojo gėrio labui, siekti taikos“, bet ir „pripažinti aukščiausias vertybes ir Dievą, kuris yra jų šaltinis bei tikslas“ (ten pat). Šia linkme popiežius nesvyruodamas siūlė „tikėjimą, geros valios žmogaus priimamą tikėjimo dovaną, ir vienybę Kristaus meilėje“ (ten pat). Tad Kristaus „žvilgsnis“ į minią akina mus patvirtinti tikrąjį „pilnatviško humanizmo“ turinį, kurį, pasak Pauliaus VI, sudaro „visapusiškas viso žmogaus ir visų žmonių vystymasis“ (ten pat, 42). Todėl pirmutinis indėlis, kuriuo Bažnyčia siūlosi prisidėti prie žmogaus ir tautų vystymosi, yra ne materialinės priemonės ar techniniai sprendimai, bet sąžines ugdantis ir asmens bei darbo autentiško kilnumo mokantis Kristaus tiesos skelbimas, skatinantis kultūrą, tikrai atsiliepiančią į visus žmonijos klausimus.

Tokios daugybės žmonių skurdo keliamų baisių iššūkių akivaizdoje abejingumas bei savanaudiškas užsidarymas nepakenčiamai priešingi Kristaus „žvilgsniui“. Pasninkas, išmalda ir malda, Bažnyčios ypač siūlomi gavėnios laikotarpiu, yra tinkamos progos tapti šį „žvilgsnį“ atitinkančiam. Šventųjų pavyzdžiai ir Bažnyčios istoriją ženklinanti didelė misionieriavimo patirtis neįkainojamai rodo geriausius būdus, kaip remti vystymąsi. Šiandien, globalinės tarpusavio priklausomybės laikais, irgi galima konstatuoti, jog nė vienas ekonominis, socialinis ar politinis projektas neįstengia pamainyti savęs atidavimo kitiems, tokiu būdu parodant meilę. Besivadovaujantis Evangelijos logika išgyvena tikėjimą kaip draugystę su žmogumi tapusiu Dievu ir, kaip ir Jis, prisiima artimo materialinių bei dvasinių poreikių naštą. Jis laiko tai neprilygstamu slėpiniu, vertu begalinio dėmesio bei rūpinimosi. Jis žino, jog tas, kuris nedovanoja Dievo, dovanoja per mažai; palaimintoji Kalkutos Teresė dažnai sakydavo: „Pirmutinis žmonių skurdas yra nepažinti Kristaus“. Todėl Dievą būtina atrasti gailestingajame Kristaus veide: be šios perspektyvos civilizacija nėra statydinama ant tvirtų pamatų.

Šventajai Dvasiai klusnių vyrų ir moterų dėka Bažnyčioje radosi daug vystymuisi skatinti skirtų karitatyvinio darbo formų: ligoninių, universitetų, profesinio lavinimo mokyklų, nedidelių verslo įmonių. Tokios iniciatyvos daug anksčiau negu kitos pilietinės visuomenės apraiškos įrodė Evangelijos žinios įkvėptų asmenų nuoširdų rūpinimąsi žmogumi. Tokia meilės veikla ir šiandien rodo kelią į globalizaciją, kurios dėmesio centre būtų tikrasis žmogaus gėris, ir per tai – į autentišką taiką. Bažnyčia ne tik gailisi žmonių taip, kaip minių gailėjosi Jėzus, bet ir jaučia pareigą politiškai atsakingųjų bei ekonominę ir finansinę galią savo rankose turinčiųjų prašyti skatinti vystymąsi, besiremiantį pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Svarbus jų pastangų sėkmės ženklas yra veiksminga religijos laisvė, suvokiama kaip galimybė ne tik tiesiog skelbti bei švęsti Kristų, bet ir prisidėti prie meilės gaivinamo pasaulio statydinimo. Iš akių taip pat nevalia išleisti pagrindinio vaidmens, kuris žmogaus gyvenime tenka autentiškoms religinėms vertybėms atsiliepiant į giliausius žmogaus lūkesčius bei etiškai motyvuojant jo atsakomybę asmeniniu bei socialiniu lygmeniu, veiksmingo pripažinimo. Remdamiesi būtent tokiais kriterijais, krikščionys turėtų mokytis išmintingai vertinti juos valdančiųjų programas.

Negalime ignoruoti klaidų, kurias istorijos tėkmėje padarė daugelis, vadinusių save Jėzaus mokiniais. Rimtų problemų akivaizdoje jie dažnai manydavo, jog pirma reikėtų pagerinti žemę ir tik po to galvoti apie dangų. Gundė mintis, kad neatidėliotinų poreikių akivaizdoje pirmiausia keistinos išorinės struktūros. Todėl kai kam krikščionybė tapo savotišku moralizmu, tikėjimą pakeičiant darymu. Mano garbingojo atminimo pirmtakas popiežius Jonas Paulius II yra pagrįstai atkreipęs dėmesį: „Šiandienė pagunda yra sumenkinti krikščionybę ligi vien žmogiškosios išminties, pseudomokslo apie gerą gyvenimą. Vis labiau sekuliarizuotame pasaulyje laipsniškai sekuliarizuojamas ir išganymas; jo siekiama žmogaus gerovei, tačiau tokio žmogaus, kuris sužalotas, apribotas vien horizontaliu matmeniu. Tuo tarpu mes žinome, kad Jėzus atėjo išganyti visapusiškai“ (Redemptoris missio, 11).

Būtent į šį visapusišką išganymą kviečia gavėnios metas, kreipdamas į Kristaus pergalę prieš visokį mus engiantį blogį. Atsigręždami į dieviškąjį Mokytoją, atsiversdami į jį, išgyvendami jo gailestingumą per Susitaikinimo sakramentą, mes atrasime „žvilgsnį“, ištiriantį mus iki gelmių ir galintį iš naujo atgaivinti minias ir kiekvieną iš mūsų. Jis grąžina pasitikėjimą tiems, kurie neužsisklendžia skepticizme, atverdamas jiems palaimingos amžinybės perspektyvą. Viešpats rūpinasi, kad istorijoje, net tada, kai viršų, regis, ima neapykanta, niekuomet netrūktų šviesaus jo meilės liudijimo. Marijai, „gyvajai vilties versmei“ (Dante Alighieri. Paradiso, XXXIII, 12), patikiu mūsų gavėnios kelionę, idant ji vestų mus pas savo Sūnų. Ypač jai patikiu minias, dar ir šiandien kenčiančias skurdą bei prašančias padėti, palaikyti, suprasti. Kupinas tokių jausmų, teikiu jums visiems ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2005 m. rugsėjo 29 d.

BENEDICTUS PP. XVI